Neliečiamieji gali viską. Matyt, tokios liberalios vertybės, paminant pareigas saugoti valstybę ir jos žmones, vienija tiek liberalėjančius konservatorius, tiek Remigijaus Šimašiaus ir Aušrinės Armonaitės ypatingai liberalius liberalus, kurie savo politinei reklamai pasirinko du dalykus: netradicinės orientacijos poras ir kanapes.
Asociacijos „Neužmiršk“ steigėjų parašai
Tuo tarpu konservatorė Monika Navickienė sugebėjo privatizuoti neužmirštuolę, kurią sausio 13-ąją dieną raginami segėti visi, nuo darželinukų iki studentų ir jų dėstytojų. Pastaroji registravo šį atminties ženklą kaip savo asmeninį prekės ženklą. Tam iškilus į viešumą ir pasipylus neigiamoms reakcijoms, Monika Navickienė pradėjo aiškinti, kad neužmirštuolės žiedas neturi sąsajų su partija ir nurodė prekės ženklo naudojimosi teises perleidusi asociacijai „Neužmiršk“.
Žinoma, pamiršo paminėti, kad tas teises perleido pati sau ir kitiems konservatorių partijos nariams, susibūrusiems į minėtą asociaciją.
O R. Šimašiaus pliažas tampa Tautos kančias menančios aikštės išniekinimo simboliu. Istorijos tėkmėje įvairaus plauko okupantai šią aikštę naudojo Tautos pažeminimui – žudė sukilimų ir pasipriešinimų dalyvius, statė okupacinę valdžią šlovinančius paminklus, kuriais siekta ištrinti Tautos istorinę atmintį. Skaudu matyti, kad šiandien, prisidengiant Tautos iškovotos laisvės vardu, daroma lygiai tas pat – pliažo smėliu bandoma užžerti istorinė atmintis, gyva Laisvės kovotojų krauju. Tokie sprendimai rodo ne tik politikų ribotumą, mąstymo nelaisvę ir kūrybos stoką, bet ir veiksmus iš išskaičiavimo, kad būtų labiau matomi, daugiau apie juos būtų diskutuojama arba kad visuomenė priprastų prie jų simbolių ir su jais tapatintų save. Tai galėjome įsitikinti, matydami, jog konservatoriai, nevengiantys prikišamai visiems priminti, kad jų ryšys laisvės kova ypatingas (nors kovojo visi Lietuvos žmonės, ne tik konservatoriai) ne tik kad tyliai pritaria liberalams ir Vilniaus savivaldybėje nekelia klausimų dėl laisvės kovoms svarbios aikštės išniekinimo, bet palaipsniui atsisako bet kokių konservatyvių vertybių, pavyzdžiui tradicinės šeimos puoselėjimo. Toks požiūris į visai valstybei šventas vietas ir simbolius, tradicines vertybes rodo, kad yra partijų, kurios dėl rinkėjų balsų, dėl didesnio populiarumo padarys viską: net laisvės ir už ją išlieto kraujo simbolius pavers registruotais asmeniniais prekių ženklais arba partijų reklama.
Po R. Šimašiaus akibrokšto paverčiant Lukiškių aikštę pliažu, Seime priimtas įstatymas, kuris užkirstų galimybę tolesniam Lukiškių aikštės išniekinimui, o neužmirštuolė ir toliau lieka konservatorių registruotu prekės, o ne laisvės kovų, simboliu. Ne veltui, minėdami Sausio 13-ąją, ne visi laisvės kovotojai segi neužmirštuolę. Jie jau pasirinko būti nepriklausomais ir ginti Lietuvos, jos žmonių simbolius, o ne primetamus partijų.
Matydami visumą nuo švaistomų valstybės milijonų iki paminamų vertybių, žmonės jau greitai turės pasirinkti, kokią valstybę jie norės matyti ateityje. Reikia tikėtis, kad nugalės sveikas protas ir noras, kad Lietuvoje išliktų pagarba žmogui, šeimai, jos vertybėms, istorijai ir mūsų Tautos simboliams.
